Ispanija

„PortAventura” yra pramogų parkas ir kurortas į pietus nuo Barselonos, Salou, Taragona, Ispanija, Kosta Dorados pakrantėje. Per metus jį aplanko apie 4 mln. lankytojų, todėl jis yra lankomiausias teminis parkas Ispanijoje.

PortAventura parkas taip pat yra šeštas pagal lankomumą pramogų parkas Europoje. Kurortui taip pat priklauso Kosta Karibės vandens parkas ir keturi viešbučiai. Tai didžiausias kurortas Europos pietuose. Per 30 minučių nuo jo yra du oro uostai, įskaitant Reuso oro uostą. yra PortAventūros traukinių stotis, iš kurios galima nuvykti į Barseloną ir Salou.

Vokietija

Europarkas yra didžiausias pramogų parkas Vokietijoje ir antras pagal populiarumą pramogų parko kurortas Europoje po Paryžiaus Disneilendo.

Europa-Parkas įsikūręs Ruste, pietvakarių Vokietijoje, tarp Freiburgo ir Strasbūro (Prancūzija).

Puatjė – Prancūzija

Nuo atidarymo pradžios „Futuroscope” aplankė daugiau kaip 46 milijonai lankytojų, todėl tai vienas žinomiausių ir mėgstamiausių laisvalaikio parkų Prancūzijoje. Ir vienintelis toks Europoje!

Futuroscope yra ideali vieta atsipalaiduoti. 60 hektarų ramios žalios gamtos ir 25 originalūs potyriai, kurių nerasite niekur kitur!

Prancūzija

„Parc Astérix” – tai teminis pramogų parkas Prancūzijoje, paremtas Alberto Uderzo ir René Goscinny pasakojimais apie Asteriksą. Įsikūręs maždaug už 35 km į šiaurę nuo Paryžiaus, už 32 km nuo Disneilendo kurorto Paryžiuje ir už 20 km nuo istorinės Šantilio pilies, Plailje, Oise departamente, jis atidarytas 1989 m.

Stokholmas – Švedija

„Gröna Lund” yra pramogų parkas Stokholme, Švedijoje. Jis įsikūręs Djurgården salos jūros pusėje ir yra palyginti mažas, palyginti su kitais pramogų parkais, daugiausia dėl centrinės vietos, kuri riboja plėtrą. 15 akrų ploto pramogų parke yra daugiau kaip 30 atrakcionų, o vasarą čia dažnai rengiami koncertai.

Italija

Gardalendas – Šiaurės rytų Italijoje esantis pramogų parkas. Atidarytas 1975 m. liepos 19 d., jį sudaro „Gardaland”, „Gardaland Sea-Life” ir „Gardaland Hotel”. Jis ribojasi su Gardos ežeru, nors ir nesižvalgo į jį. Visas kompleksas užima 445 000 m2 (4 789 940 kv. pėdų) plotą, o vienintelis pramogų parkas – 200 000 m2 (2 152 782 kv. pėdų). Viduje yra atrakcionai. Kasmet jį aplanko beveik 3 mln. žmonių.

Pirmoji nuolatinė uždara pramogų zona, kurią valdė viena bendrovė, buvo įkurta 1895 m. Coney saloje: Jūrų liūtų parkas Koini saloje Brukline. Šis parkas buvo vienas pirmųjų, kuriame buvo imamas mokestis už patekimą į parką, be to, buvo parduodami bilietai į parke esančius atrakcionus.

1897 m. prie „Sea Lion Park” prisijungė „Steeplechase Park” – pirmasis iš trijų didžiųjų pramogų parkų, kurie buvo atidaryti Konio salos rajone. Džordžas Tiliu (George Tilyou) suprojektavo šį parką, kad jame būtų galima patirti įspūdžių ir pramogauti. Dėl netoliese esančio Niujorko gyventojų centro ir lengvai pasiekiamo rajono derinio Coney Island tapo amerikietiškojo pramogų parko įsikūnijimu. 1903 m. Coney Island taip pat veikė Luna Park (1903 m.) ir Dreamland (1904 m.). Coney Island sulaukė didžiulės sėkmės ir iki 1910 m. lankytojų skaičius dienomis galėjo siekti milijoną žmonių. 1910 m. Frederiko Ingersolo, pasiskolinusio pavadinimą, pastangomis visame pasaulyje greitai buvo pastatyti ir atidaryti kiti „Lunos parkai”, kurie sulaukė puikių atsiliepimų.

Pirmasis pramogų parkas Anglijoje buvo atidarytas 1896 m. – W. G. Bean’o Blackpool Pleasure Beach. 1904 m. buvo pristatytas sero Hiramo Maksimo „Captive Flying Machine”; jis suprojektavo ankstyvąjį gariniais varikliais varomą orlaivį, kuris buvo nesėkmingas, todėl vietoj to atidarė pramoginį pasivažinėjimą greitais vagonėliais, besisukančiais aplink centrinį piloną. Kiti atrakcionai buvo „Grotto” (fantastinis atrakcionas), „River Caves” (vaizdingas geležinkelis), vandens kalneliai ir rogučių bokštas.

Tais laikais gaisras kėlė nuolatinę grėsmę, nes didžioji dalis to meto atrakcionų parkų konstrukcijų buvo medinės. 1911 m. „Dreamland” buvo pirmasis visiškai sudegęs Coney Island pramogų parkas; 1944 m. sudegė ir „Luna Park”. Iki Ingersoll’o mirties 1927 m. panašiai, dažniausiai dėl padegimų, buvo sunaikinta dauguma „Luna” parkų.

Miestų pramogų parkų aukso amžius truko tik apie 60 metų. Visoje JAV senieji parkai buvo uždaryti septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Galbūt pagrindinė jų išnykimo priežastis buvo pasikeitęs pramogų skonis. Kino filmai, o dar labiau televizija, suteikė Amerikos visuomenei daug patrauklesnių fantazijų nei atrakcionų parkų blizgučiai ir netikri fasadai, be to, už mažesnę kainą.

Didėjantis asmeninis mobilumas, dėl kurio atsirado parkai, ir toliau plėtėsi, kartu su savimi įtraukdamas ir visuomenę. Parkai su automobilių atsiradimu susidorojo įrengdami automobilių stovėjimo aikšteles, tačiau jų pajėgumai dažnai pasiekdavo ribas. Šeimos atostogos vis dažniau tapdavo kelionėmis automobiliu į tolimas vietas, o vietinis pramogų parkas buvo tiesiog per arti. Pasikeitė ir tiesioginės konkurencijos pobūdis. 1955 m. sėkmingai atsiradus Disneilendui, „tradiciniai” parkai, tokie kaip Cedar Pt. ir Geauga Lake, pertvarkė savo pasiūlą į pilnavertes atostogų vietas su apgyvendinimu ir veikla, neapsiribojančia miesto parku.

Pokario metais rasizmas taip pat sudavė smūgį miesto parkams. Daugelis baltųjų nustojo lankytis parkuose, kai jie buvo sėkmingai integruoti, o baltiesiems persikėlus į priemiesčius, esančius toli nuo parkų, gyventojų skaičiaus mažėjimas dar labiau sumažino parkų lankomumą ir parko ekonominį gyvybingumą. Galiausiai, senojo tipo pramogų parkų saugumo rodikliai buvo gana prasti. Medinės greitaeigių atrakcionų konstrukcijos ir mažos pelno maržos dažnai buvo apleistos ir nesaugios. Naujesnės paskirties parkai praktiškai užtikrino, kad jų lankytojai nesusižeistų. Paradoksalu, bet tradiciniai miestų pramogų parkai pasirodė esantys ir per daug klusnūs, ir per daug pavojingi savo lankytojams.